Iškilmingai paminėjome Gimnazijos 60 metų jubiliejų

Šeštadienį, vasario 27 d., Hiutenfelde vykusio Vokietijos lietuvių bendruomenės (VLB) Lietuvos Nepriklausomybės minėjimo metu buvo švenčiamas Vasario 16-osios gimnazijos 60 metų jubiliejus. Renginyje lankėsi aukšti svečiai iš Lietuvos ir Vokietijos. Prakalbą pasakė LR Švietimo ir mokslo ministras G. Steponavičius, paskaitą skaitė Vasario 16-osios gimnazijos direktorė dr. Bronė Narkevičienė, meninę programos dalį atliko Gimnazijos tautinių šokių grupė, vokalinis ansamblis ir orkestras, folkloro grupė iš Vokietijos „Leliumai“ bei Miuncheno ir Hiutenfeldo šeštadieninių lituanistinių mokyklėlių vaikai. Į Hiutenfeldo savivaldybės salėje vykusį VLB Valdybos ir Vasario 16- osios gimnazijos bendrai organizuotą renginį susirinko daugiau kaip 600 lietuvių ir vokiečių svečių.

Kviečiame paskaityti Vasario 16-osios gimnazijos direktorės kalbą, pasakytą minėjimo metu bei pasižiūrėti nuotraukų:

„Ponai ministrai, pone ambasadoriau, pone mere, gerbiami svečiai, kolegos ir bičiuliai,

šiandien man tenka garbė kalbėti apie unikalius ir simboliškus dalykus. Unikalius ir simboliškus ne tik Lietuvos tautai. Šiandien aš kalbėsiu apie vertybes. Dideles, net neįkainuojamas vertybes. Ne tik lietuviui ar vokiečiui. Kiekvienam žmogui. Mums visiems. Leiskite man pagrįsti šiuos teiginius.

„Vasario 16-oji” – tai žodžiai, kurie kiekvieno lietuvio širdžiai tolygūs žodžiams „Laisvė” ir “Nepriklausomybė”, nes tą dieną Vilniuje 1918 metais buvo pasirašytas Lietuvos nepriklausomybės aktas. Tad ar galėjo būti kitaip, kad žmonės, laikinai praradę savo Tėvynę, bet nepraradę tikėjimo jos laisvės ir nepriklausomybės atgavimu, savo įkurtą gimnaziją pavadino Laisvės, Nepriklausomybės vardu? Negalėjo, nes įkūrėjai – Vokietijos lietuvių bendruomenės valdyba – turėjo tikslą: ugdyti vaikus, kurie būtų pasirengę tėvynės, kai ji bus laisva,  atstatymui. 60 – ties metų laikotarpis jau leidžia įvertinti mokyklos, kaip ir žmogaus, gyvenimo prasmingumą, vertę ir indėlį į kitų žmonių, tautų ir net valstybių gyvenimus.  Šiandien, iš laiko perspektyvos, jau galime tvirtai teigti, kad Vasario 16-osios gimnazijos gyvenimas turi ypatingą vertę, nes:

Gimnazija – tai gyvas paminklas užsienio lietuvių vienybei ir atkaklumui, lietuvybės puoselėjimui, troškimui išlaisvinti savo Tėvynę.

Keletas tai patvirtinančių faktų:
1950-ieji. Diepholze, Niedersachseno krašte, amerikiečių kareivinėse lietuviai pabėgėliai įkūrė savo vaikams gimnaziją, kurioje mokė pagal vokišką mokymo programą ir papildomai lietuvių kalbos.
1953 –ieji. Kareivinių patalpas gimnazija turėjo grąžinti, tad tėvo Bernatonio iniciatyva gimnazijai už 150 000 markių buvo nupirkta Rennhofo pilis su jai priklausančiu 5 ha sklypu Hüttenfelde, Baden Würtembergo žemėje. Pilies pritaikymui gimnazijos reikmėms prireikė dar 180 000 markių. Lietuviai šią sumą surinko per šešerius metus, tik 30 000 markių pasiskolindami iš banko.
Bendrasis Amerikos lietuvių šalpos fondas (BALF), Lietuvių fondas, Kanados lietuvių fondas, Sugintas,  Kuolas, Antanaitis, Bogutienė, Augulis, Beleckas, Vizbaras… Šimtai pavardžių ir rėmėjų būrelių, kad tik vaikai galėtų siekti mokslo, mokytis lietuvių kalba ir išsaugoti savo tautinį identitetą. Tai buvo ir tebėra lietuvių vienybės, solidarumo ir tikėjimo laisve įrodymas. Vokietijoje, JAV ir kitose laisvojo pasaulio šalyse gyvenančių gimnazijos rėmėjų būreliai turėjo po „savo vaiką“, kurio neapleisdavo net tuomet, kai patiems aukotojams stigdavo pinigų. Nuo 1953 –ųjų iki 1960-ųjų metų Gimnazija buvo išlaikoma vien tik JAV, Kanadoje, Vokietijoje gyvenančios išeivijos asmeninėmis, fondų ir palikimų lėšomis.

1988/1989 –ieji. Lietuvoje subrendo ypatingos, ilgai lauktos permainos. Pasaulio lietuvių viltys, ilgus metus puoselėtos, ugdant Gimnazijos mokinius, išsipildė – Hiuttenfelde, Rennhofo pilyje, įsikūrė informacinis – koordinacinis centras, kurio pagrindinis tikslas – padėti Lietuvos persitvarkymo „Sąjūdžiui“. Į veiklą įsijungė bendruomenės nariai, gimnazijos mokytojai,  mokiniai ir absolventai. Ir šiandien šioje salėje kukliai sėdi žmonės, kurių pastangų dėka “Sąjūdis” buvo aprūpintas būtiniausia organizacine įranga, suorganizuotas pirmasis prof. Vytauto Landsbergio  vizitas į Vokietiją.

Gimnazija – tai gyvas Vokietijos valstybės vertybinės brandos įrodymas.

Tai įrodantys faktai:
1950 m.  Niedersachseno žemė svetimtaučių mokyklai skyrė paramą – keturiems mokytojams mokėjo algą.
1960-aisiais – 1999-aisiais buvo gaunama nuolatinė Vokietijos vyriausybės parama iš pabėgėlių fondo.
1999-aisiais Gimnazijai buvo suteiktas valstybės pripažintos gimnazijos statusas, nuo tada iki šių dienų gimnazija gauna dalinį Heseno žemės finansavimą.
Tik laisvoje ir demokratiškoje valstybėje galėjo būti sudarytos sąlygos lietuviams išeiviams iš JAV, Kanados, Vokietijos, Argentinos, Anglijos, Australijos,  Brazilijos, Dominikos respublikos, Izraelio, Lenkijos, Malio, Prancūzijos, Šveicarijos, Urugvajaus, o vėliau ir lietuviams iš Lietuvos bei Rusijos atsiųsti savo vaikus į vienintelę Vakarų pasaulyje veikiančią lietuvišką mokyklą.

Gimnazija – tai Vokietijos katalikų bažnyčios pastangų jaunimui skiepyti krikščioniškąsias vertybes liudininkė:

nuo 1971 iki 2005 metų bažnyčia nuolat finansavo tikybos mokytojų darbą.

1990-ieji, kovo 11 d.
Lietuva atkūrė savo Nepriklausomybę. Laisvė, metų metus buvusi lietuvių, kur jie begyventų, savame krašte ar užsieniuose, tikslu ir siekiamybe, tapo realiu gyvenimu mūsų valstybėje. Gimnazijos, įkurtos 1950-aisiais, pirminis tikslas buvo pasiektas.  Tačiau jos gyvenimas įgijo naują prasmę, nes laisvė, demokratija yra didžiulės vertybės, bet jos nėra savaime suprantamos dovanos, kurias gauna žmogus, tauta ar valstybė. Tai vertybės, kurioms žmogų privalu auginti ir brandinti, dėl jų, kaip rodo istorija, kartais reikia kovoti.
Tad šiandien gimnazija – tai vieta, kurioje:
žmogus skambius žodžius „Europos integracija“, „tolerancija“, „pagarba kitai tautai“, „savanorystė“, „pagalba“ paverčia gyvenimu.
Tai įrodantys faktai:

Rennhofo pilyje nuolat vyksta Lietuvos ir Vokietijos politikų, menininkų, mokslininkų, verslininkų susitikimai ir projektai – puikios praktinės pamokos ir pavyzdžiai mūsų jaunajai kartai.

Gimnazijos veiklą finansiškai ir/ar garbinga neapmokama veikla  remia abiejų tautybių, vokiečių ir lietuvių,  žmonės: Bundestago narys,  Lietuvos garbės konsulai Vokietijoje, Heseno žemės švietimo ministrė ir buvęs ministras, ministerijos tarnautojai, mokslininkai, Pasaulio ir Vokietijos lietuvių bendruomenės nariai.

Šiandien gimnazija – tai vieta, kurioje dviejų valstybių finansuojami, globojami auga ateities Europos piliečiai, nuo vaikystės kasdien ne iš knygų, o praktiškai mokydamiesi pagarbos kitai tautai, jos kultūrai, mentalitetui.

Šiandien gimnazija – tai galimybė mums, čia esantiems, prisidėti prie savojo identiteto puosėlėjimo ir tuo pačiu prie įvairiakultūrės, bet saugios ir vieningos Europos ateities sustiprinimo.

Pradėkime nuo dviejų valstybių glaudesnio bendradarbiavimo  švietimo,  kultūros, politikos, mokslo, verslo srityse, prie krikščioniškųjų vertybių įtvirtinimo – juk turime beveik du šimtus jaunų imlių protų ir atvirų širdžių. Nuo mūsų priklauso, ar šie vaikai ir jaunuoliai norės ir mokės kurti bendras Lietuvos ir Vokietijos įmones, kultūrinius, socialinius, mokslinius projektus.

Nepraleiskime šios galimybės.

2010 m. Vasario 27 d.


Sekite mus/folgen Sie uns: